Tučių šeimos gimimo istorija arba kodėl vaikams neįdomus ežiukas

Tučių šeimos gimimo istorija arba kodėl vaikams neįdomus ežiukas

Tučių šeima

 

Vaikai, žiūrėkit! Senelis praskleidė rankose laikytą megztinį ir parodė jame suvyniotą ežiuką. Matyt, pasiklydo ir užsuko į kiemą pas mus.

 Tik štai vaikų akys tuo metu buvo Elsos ir Anos šalyje. Ir ežiukui vietos ten nebuvo.

Tučių šeimyną pirmą sykį pradėjau įsivaizduoti prieš trejus su pusę metų. Tiesa, tada jie dar neturėjo vardų, nežinojau, kaip jie atrodys ir kokius nuotykius patirs.

Su tėvais, draugais ir krūva vaikų atostogavome Pervalkoje. Po ilgos dienos saulės vonių vakarojome terasoje, o vaikai žiūrėjo filmą. Staiga į mūsų kiemą atklydo ežiukas. Mes, suaugusieji, taip apsidžiaugėme, juk ne kiekvieną dieną su ežiukais susitinki. Atsargiai suvyniojęs ežiuką į megztinį, senelis nunešė vaikams. „Žiūrėkit, ką turiu!“, ištiesė prieš jų akis. Mūsų nuostabai, vaikai visiškai nesusidomėjo! Jie kelioms sekundėms pakėlė akis ir toliau tikrai kokį dešimtąjį kartą žiūrėjo „Frozen“.

(GORAN BOGICEVIC/GETTY IMAGES/ISTOCKPHOTO)
(GORAN BOGICEVIC/GETTY IMAGES/ISTOCKPHOTO)

Negalėjau patikėti! Maniškei tada buvo dveji, bet ir ji jau buvo išmokusi spoksoti į bet kokį šviečiantį ekraną ir taip atsijungti, kad nors ir bombos sproginėtų, filmukas visada svarbiau. Bet iš pradžių to nesureikšminau. Bet kai pradėjau stebėti… Vaikai, kurie negali pavalgyti, jei jiems nerodai filmo; vaikai, kurių nuotaika paėmus iš jų iPadą ar telefoną, tragiškai sugenda, vaikai, su kuriais po filmo neįmanoma susišnekėti; paaugliai, kurie praranda susidomėjimą viskuo, išskyrus žaidimus savo kompiuteriuose. Draugai, kurie susitinka vakarienės ir pasišnekėję penketą minučių, įninka į telefonus. Ką čia slėpti, mano pačios šeimoje dažnai turiu tris kartus pakartoti klausimą, kad jį išgirstų į telefoną įnikusi antroji pusė 🙂

Kai turi vaikų, ramybė namus ištinka dviem atvejais: kai jie valgo desertus arba yra įsmeigę akis į ekranus.

Buvo birželis, su savo trimete Onyte pradėjau nesusišnekėti, įdomūs jai buvo tik filmukai. Susikroviau daiktus, įsisodinau mažąją į mašiną ir išvažiavome kelioms dienoms į Palangą. Pranešiau, kad mano telefonas dabar neveiks ir mes nieko per jį nežiūrėsime. Tris valandas trukusi kelionė prailgo ir nuobodu, be abejo, buvo. Dainos, istorijos, užkandžiai – kažkaip ištvėrėme.

Jūra, pušynas, aikštelės, balansinis dviratis – žinoma, kad turėjau daug galimybių atitraukti dėmesį. Porą dienų atsisėdus kavinėje Onytė vis dar kvykdavo telefono ar vakare prieš miegą norėdavo visai ne knygą skaityti. Bet praėjo trys-keturios dienos ir ji „pamiršo“, kad yra toks daiktas, kuris padeda prastumti laiką. O ir aš pati stengiausi rodyti teigiamą pavyzdį ir telefono mano rankose dukra beveik nematė, nebent reikėjo susiskambinti.

Palangos pušynai raizgo aplink mane įkvėpimo kerus.

Kelionė atgal į Vilnių jau buvo visai paprasta: klausėmės „Telebimbam“, juokavome, numigome posmą ir jau buvome namie.

Praktiškai tuo pat metu pradėjau kurti šią istoriją, kurią iš pradžių pavadinau „Diena be kompiuterio“. Nes pati įsitikinau: poilsis nuo šių nuostabių technologijos išradimų yra būtinas. Nesiruošiu neigti jų naudos ir svarbos. Šiuolaikinis gyvenimas be to jau nebeįmanomas, o atsisakyti interneto man reikštų tą patį, kaip gyventi be dantų šepetuko: na, tiesiog, su manimi kitiems būtų sunkoka bendrauti 🙂

Bet atsitraukti ir vėl susibalansuoti reikia. Ir nėra geresnio būdo smegenų ramybei atgauti už gryną orą ir laiką gamtoje. To mokykime savo vaikus, tą (iš naujo) išmokime patys.

img_3684


Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *